„Eifelio bokštas“ yra vienas žymiausių pasaulio inžinerinių paminklų, pastatytas Paryžiuje 1889 m. ir iki šių dienų laikomas Prancūzijos simboliu. Jo istorija prasideda, kai Paryžius buvo pasirinktas 1889 m. Pasaulinei parodai, skirtoje paminėti Prancūzijos revoliucijos šimtmetį. Prancūzų vyriausybė norėjo sukurti ypatingą struktūrą, kuri taptų parodos pažiba ir išreikštų šalies pažangą inžinerijoje bei architektūroje.
Prie projekto prisidėjo inžinierius Gustave’as Eiffelis. Jo kompanija laimėjo konkursą ir gavo leidimą pradėti statybas. Pats Eiffelis buvo gerai žinomas dėl savo inovacijų metalų konstrukcijų srityje, o jo dizainas, atspindintis modernumo ir industrinės eros idealus, buvo skirtas sukelti įspūdį ir daryti įtaką architektūros ateičiai. Tačiau pradžioje ne visi buvo patenkinti idėja, kad įspūdingas metalinis bokštas stovės Paryžiaus centre.
Statyba prasidėjo 1887 m. ir užtruko vos daugiau nei dvejus metus. Bokštą sudaro daugiau nei 18 tūkst. atskirų metalo detalių ir daugiau nei 2,5 milijonai kniedžių. Tai buvo revoliucinis projektas, turintis aiškią techninę struktūrą, kurios tuo metu Europoje niekas dar nebuvo bandęs įgyvendinti. Statybos proceso metu Gustave’as Eiffelis itin rūpinosi darbuotojų saugumu, tad projektas tapo ne tik pažangiu inžineriniu, bet ir socialiai atsakingu darbu.
1889 m. kovo 31 d. Eifelio bokštas buvo oficialiai užbaigtas ir tapo Pasaulinės parodos centru. Jis buvo 324 metrų aukščio ir tuo metu buvo aukščiausia pasaulio struktūra. Tačiau kritika nesiliovė net ir po jo pabaigimo – daugelis Paryžiaus menininkų ir intelektualų išreiškė nepasitenkinimą šiuo „metalinio pabaisos“ atsiradimu mieste. Nors Eifelio bokštas sukėlė ginčų ir nepritarimo bangą, jis tapo įspūdinga traukos vieta ir technologiniu stebuklu.
Nors bokštas iš pradžių turėjo būti tik laikina parodos konstrukcija, Eiffelis numatė, kad jo konstrukcija galėtų tarnauti moksliniams tyrimams. Jis patvirtino, kad bokštas galėtų būti naudojamas meteorologiniams ir astronominiams tyrimams, taip pat kaip radijo siųstuvų bokštas. Ši idėja tapo lemtinga – kai pasibaigė parodos sutartis, Eifelio bokštas jau buvo pripažintas vertingu dėl savo funkcionalumo, ypač dėl jo vaidmens telegrafo ryšių srityje.
XX amžiuje Eifelio bokštas tapo vienu pagrindinių Paryžiaus simbolių, traukiančių milijonus turistų. Per du pasaulinius karus bokštas išliko svarbiu objektu, o Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai net bandė užimti ir panaudoti jį propagandai. Po karo jis vėl tapo turistų traukos vieta ir buvo dar kartą atnaujintas, kad išlaikytų savo architektūrinį žavesį.
Šiandien Eifelio bokštas – tai ne tik Paryžiaus ir Prancūzijos simbolis, bet ir vienas labiausiai atpažįstamų ir lankomiausių objektų pasaulyje.
