Istoriniai faktai apie Prancūziją

Prancūzija – valstybė, kurios istorija ženkliai pakeitė pasaulio eigą. Nuo senovės Galijos ir Romos imperijos laikų iki revoliucijų, imperatorių ir modernios demokratijos. Šiame išsamiame straipsnyje apžvelgiami svarbiausi Prancūzijos istorijos laikotarpiai, asmenybės ir įvykiai, formavę ne tik šalies, bet ir visos Europos kultūrą, politiką bei visuomenę.

Istoriniai faktai apie Prancūziją

Prancūzija, oficialiai žinoma kaip Prancūzijos Respublika, yra viena įtakingiausių Europos šalių, kurios istorija pilna svarbių įvykių, asmenybių ir kultūrinių pasiekimų. Nuo senovės Galijos iki šiuolaikinės respublikos, Prancūzija buvo įvykių, formavusių Europos ir pasaulio istoriją, epicentre.

Ankstyvoji istorija

Teritorija, kurią šiandien vadiname Prancūzija, senovėje buvo žinoma kaip Galija ir joje gyveno įvairios keltų gentys. 58–51 m. pr. Kr. Romos imperatorius Julijus Cezaris užkariavo šį regioną, įtraukdamas jį į Romos imperiją. Šis laikotarpis paliko gilų kultūrinį pėdsaką – romėnai įkūrė miestus, tiesė kelius ir atnešė savo administracinę sistemą.

Po Romos imperijos žlugimo V amžiuje teritoriją užėmė frankų gentys, vadovaujamos Klodvigo I, kuris 496 m. priėmė krikščionybę ir tapo pirmuoju frankų karaliumi. Frankų karalystė tapo Prancūzijos valstybės užuomazga. VIII amžiuje Karolis Martelis sustabdė musulmonų plėtrą Europoje per garsųjį Puatjė mūšį 732 m.

Karolingų era ir feodalinis laikotarpis

VIII-IX amžiuose Karolingų dinastija, ypač Karolis Didysis (valdęs 768-814 m.), sukūrė galingą imperiją, apėmusią didžiąją dalį Vakarų Europos. 800 m. popiežius karūnavo Karolį imperatorium, sukurdamas precedentą Šventosios Romos imperijos įkūrimui.

Po Karolingų imperijos žlugimo IX a. pabaigoje Prancūzija įžengė į feodalizmą. 987 m. Kapetingų dinastijos įkūrėjas Hugo Kapetas buvo išrinktas Prancūzijos karaliumi, pradėdamas dinastiją, kuri tiesiogiai ar per šonines šakas valdė Prancūziją iki 1848 m.

Viduramžiai ir Šimtametis karas

XII-XIII amžiai buvo Prancūzijos galios ir kultūros klestėjimo laikotarpis. Karaliaus Pilypo II Augusto (1180-1223) valdymo metu buvo atgautos daug teritorijų iš anglų. Liudvikas IX Šventasis (1226-1270) buvo žinomas dėl savo teisingumo ir pamaldaus gyvenimo, vėliau buvo paskelbtas šventuoju.

Šimtametis karas (1337-1453) tarp Prancūzijos ir Anglijos buvo vienas ilgiausių ir reikšmingiausių Europos karų. Konfliktas prasidėjo dėl ginčų dėl Prancūzijos sosto įpėdinystės ir anglų valdų Prancūzijoje. Herojiška figūra Žana d’Ark (1412-1431), paprasta valstietė, kuri teigė girdinti dieviškus balsus, įkvėpė prancūzus pergalei ir padėjo karūnuoti Karolį VII, tačiau vėliau buvo suimta, nuteista už ereziją ir sudeginta ant laužo.

Renesansas ir absoliutizmo era

XVI amžiuje Prancūzija patyrė Renesanso įtaką, ypač valdant Pranciškui I (1515-1547), kuris pakvietė į šalį italų menininkus, tarp jų Leonardo da Vinčį. Šiuo laikotarpiu įsiplieskė religiniai konfliktai tarp katalikų ir protestantų (hugenotų), pasiekę kulminaciją per Šv. Baltramiejaus nakties žudynes 1572 m.

Henrikas IV (1589-1610), pirmasis Burbonų dinastijos karalius, suvienijo šalį ir išleido garsųjį Nanto ediktą 1598 m., užtikrinantį hugenotams religines teises.

XVII amžius buvo absoliutizmo aukso amžius, ypač valdant Liudvikui XIV (1643-1715), dar vadinamam „Karaliumi Saule”. Jo valdymo metu Prancūzija tapo galingiausia Europos valstybe, o Versalio rūmai – diplomatijos ir kultūros centru.

Prancūzijos revoliucija ir Napoleono era

Prancūzijos revoliucija (1789-1799) buvo vienas reikšmingiausių pasaulio istorijos įvykių. Ji prasidėjo dėl ekonominės krizės, socialinės nelygybės ir politinės korupcijos. 1789 m. liepos 14 d. Paryžiaus gyventojai šturmavo Bastiliją, simbolizuodami revoliucijos pradžią.

Revoliucijos metu buvo priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, panaikinta monarchija, o karalius Liudvikas XVI ir karalienė Marija Antuanetė buvo nužudyti giljotina 1793 m. Revoliucija peraugo į Teroro laikotarpį, kai tūkstančiai žmonių buvo nužudyti kaip „revoliucijos priešai”.

Napoleonas Bonapartas, talentingas karininkas, 1799 m. įvykdė perversmą ir 1804 m. paskelbė save imperatoriumi. Jis reformavo Prancūzijos administracinę sistemą, sukūrė naują teisinį kodeksą (Napoleono kodeksą) ir užkariavo didžiąją dalį Europos. Tačiau 1812 m. katastrofiška kampanija Rusijoje ir galutinis pralaimėjimas Vaterlo mūšyje 1815 m. užbaigė jo valdymą.

XIX amžius ir kolonijinė imperija

Po Napoleono žlugimo Prancūzija patyrė daugybę politinių permainų: Burbonų restauracija (1815-1830), Liepos monarchija (1830-1848), Antroji respublika (1848-1852), Antroji imperija valdant Napoleonui III (1852-1870) ir pagaliau stabilesnė Trečioji respublika (1870-1940).

XIX a. Prancūzija sukūrė vieną didžiausių kolonijinių imperijų pasaulyje, įtraukdama didelę dalį Afrikos, Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno salų. Kolonijinė ekspansija pasiekė viršūnę apie 1914 m., kai Prancūzijos imperija tapo antra pagal dydį pasaulyje po Didžiosios Britanijos.

XX amžius: pasauliniai karai ir modernios valstybės susiformavimas

Pirmojo pasaulinio karo metu (1914-1918) Prancūzija patyrė didžiulius nuostolius – apie 1,4 milijono karių žuvo ir daug infrastruktūros buvo sunaikinta. Verdeno mūšis 1916 m. tapo vienu kruviniausių istorijoje.

Tarpukario laikotarpiu Prancūzija susidūrė su politiniu nestabilumu ir ekonominiais sunkumais. Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1940 m. nacistinė Vokietija užėmė šalį, įkuriant kolaboracinę Viši vyriausybę. Generolas Charles de Gaulle vadovavo „Laisvosios Prancūzijos” judėjimui iš tremties ir tapo svarbiu rezistencijos simboliu.

Po karo Prancūzija atkūrė savo ekonomiką, sukūrė Ketvirtąją (1946-1958), o vėliau Penktąją respubliką, kuriai vadovavo de Gaulle’is kaip prezidentas (1958-1969). 1950-1960 metais Prancūzija prarado didžiąją dalį savo kolonijų, ypač po kruvino Alžyro karo (1954-1962).

Šiuolaikinė Prancūzija

Nuo XX amžiaus antrosios pusės Prancūzija tapo viena pagrindinių Europos integracijos šalininkių. Ji buvo viena iš šešių Europos Ekonominės Bendrijos, dabartinės Europos Sąjungos pirmtakės, steigėjų 1957 m.

Prancūzija šiandien yra branduolinė valstybė, nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė ir viena didžiausių ekonomikų pasaulyje. Ji išlieka įtakinga globalinėje politikoje, kultūroje ir diplomatijoje.

Prancūzijos istorija ir kultūrinis paveldas turtingi ir įvairūs – nuo garsiausių pasaulyje meno muziejų iki kulinarijos tradicijų, nuo aukštosios mados iki literatūros ir filosofijos. Per amžius Prancūzija išliko svarbi pasaulio istorijos dalyvė, kurios įtaka jaučiama visame pasaulyje.

Ar turite klausimų?

Susisiekite su manimi

Kada prasidėjo Prancūzijos revoliucija ir kokie buvo jos pagrindiniai įvykiai?

Prancūzijos revoliucija prasidėjo 1789 m. ir tęsėsi iki 1799 m. Pagrindiniai įvykiai buvo Bastilijos šturmas 1789 m. liepos 14 d., Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos priėmimas, monarchijos panaikinimas 1792 m., karaliaus Liudviko XVI ir karalienės Marijos Antuanetės nužudymas giljotina 1793 m., Teroro laikotarpis (1793-1794 m.) ir Napoleono Bonaparto perversmas 1799 m.

Kas buvo Žana d'Ark ir koks jos vaidmuo Prancūzijos istorijoje?

Žana d'Ark (1412-1431) buvo paprasta valstietė, kuri teigė girdinti dieviškus balsus, raginančius ją išvaduoti Prancūziją nuo anglų valdžios Šimtamečio karo metu. Ji įkvėpė prancūzų kariuomenę pergalėms ir padėjo karaliui Karoliui VII pasiekti Reimsą, kur jis buvo karūnuotas. Vėliau Žana buvo suimta, apkaltinta erezija ir sudeginta ant laužo. 1920 m. ji buvo paskelbta šventąja ir šiandien laikoma viena iš Prancūzijos nacionalinių herojų.

Kodėl Liudvikas XIV buvo vadinamas "Karaliumi Saule"?

Liudvikas XIV (1643-1715) buvo vadinamas "Karaliumi Saule" (Le Roi Soleil) dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, jis pasirinko saulę kaip savo asmeninį simbolį, kuris atspindėjo jo centrinį vaidmenį valstybėje – kaip saulė yra visatos centro, taip ir karalius yra valstybės centras. Antra, jo valdymas buvo ilgiausias Europos istorijoje (72 metai) ir laikomas Prancūzijos galios bei kultūrinio spindesio aukso amžiumi, kai Prancūzija dominavo Europoje savo politine įtaka, karine galia ir kultūriniu pranašumu.

Kokia buvo Napoleono Bonaparto reikšmė Prancūzijos ir Europos istorijai?

Napoleonas Bonapartas (1769-1821) turėjo milžinišką įtaką Prancūzijai ir visai Europai. Prancūzijoje jis įvedė reformas, kurios modernizavo valstybę: sukūrė Napoleono kodeksą (civilinės teisės kodeksą, kuris tapo daugelio šalių teisinių sistemų pagrindu), reformavo švietimo sistemą, sukūrė centralizuotą administracinę struktūrą ir Prancūzijos nacionalinį banką. Europos mastu, jo karinės kampanijos ir užkariavimai pakeitė politinį žemėlapį, paskatino nacionalizmo kilimą įvairiose šalyse ir paskleidė Prancūzijos revoliucijos idėjas. Nors jo imperija galiausiai žlugo, Napoleono palikimas jaučiamas iki šių dienų.

Kaip Prancūzija prisidėjo prie Europos Sąjungos sukūrimo?

Prancūzija buvo viena iš pagrindinių Europos integracijos iniciatorių po Antrojo pasaulinio karo. 1950 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasiūlė planą (žinomą kaip Šumano deklaracija) sujungti Prancūzijos ir Vokietijos anglies ir plieno pramonę, taip padėdamas pamatus Europos Anglies ir Plieno Bendrijai (EAPB), kuri vėliau išsivystė į Europos Ekonominę Bendriją (EEB) ir galiausiai į Europos Sąjungą. Prancūzija, kartu su Vokietija, nuolat buvo viena pagrindinių Europos integracijos varomųjų jėgų, prisidėdama prie bendros valiutos (euro) sukūrimo ir kitų svarbių Europos projektų.